gūžtis į save, pradedi visus kaltinti,
prarandi viltį. Gydytojai dažniausia
paguoda neužsiima. Jie vadovaujasi
statistika, o statistika, kaip žinia,
yra žudanti. Žudanti viltį pasveikti.
Taigi toks centras yra tiek dvasinės,
tiek fizinės paramos prieglobstis
tiems, kurie serga, jų artimiesiems
ir tiems, kurie nori įprasminti savo
kasdienybę (aš kalbu apie savanorius ir
profesionalus)”.
Šiandien, žvelgdama į savo gyvenimą, Loreta šypsosi:
„Onkologinė liga mums suteikė laimės, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Per
ją mes (mano šeima) tapome geresniais, išmokome vertinti mažus dalykus,
mus supa tikrieji ir mylintys žmonės, mus globoja Dievas ir Jis teikia viltį, teikia
ramybę. Esu labai dėkinga broliui Evaldui OFM už dvasingumo pamokas,
atskleistą Dievo meilę. Aldonai Kerpytei dėkoju už reikiamus žodžius
sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Ir, žinoma, esu nepaprastai dėkinga savo
seseriai Rasai už tą stiprybę, kuri sustiprino mus visus”.
M E T I N I S L E I D I N Y S , I E Š K A N T I E M S Į K V Ė P I M O , V I LT I E S I R T I K R U M O S AV O G Y V E N I M E