36 ONKOLOGIJA SU VILTIES ŽENKLU
Liga, apvertusi
„aukštyn kojomis“
šeimos vertybinę skalę
Viena iš žurnalo viršelyje (moteris, esanti dešinėje) besišypsančių moterų – Loreta Tallat-Kelpšienė. Tai – dviejų mergaičių mama.
Moteris, kuriai hobis yra jos darbas. Loreta užsiima profesionaliu interjero projektavimu, tačiau laiko aktyviam gyvenimo būdui
taip pat suranda. Tad nieko stebėtino, jog moteris dar ir bėgioja. Tačiau „Vilties bėgimas“ nėra tik pomėgio įgyvendinimas. Tai
bėgimas, kurio metu Loreta palaiko sergančiuosius, o ypatingai savo mylimą seserį, kuriai tenka gyventi ir išgyventi vėžio ligą.
Aktyvų bėgiojimą pakeitė kita
sporto šaka
Klaipėdietė moteris aktyviai bėgiojo
prieš 4 metus. Dabar jos kasdienybėje
bėgimą pakeitė tolimos ėjimo
distancijos. Pasak Loretos, fizinis
aktyvumas visada buvo svarbus jos
kasdienybėje. „Esu aistringas žmogus,
o bėgiojimas arba intensyvus ėjimas
yra puiki iškrovos priemonė, padedanti
pašalinti blogas emocijas. Taip pat tai
yra puiki įkrova gerai nuotaikai”, – savo
pomėgiais dalinasi Loreta. Moteris
užsimena, kad „Vilties bėgimas“
yra vienas laukiamiausių renginių,
vykstančių Klaipėdoje. Dalyvauja jame
jau 4 metus.
Paklausiau Loretos, o ką dar
jai reiškia šis solidarumo
renginys?
„Kai suserga artimas ir mylimas
žmogus, jautiesi toks beviltiškai
bejėgis. Ieškai galimybių kažkaip
pakeisti susidariusią situaciją. Norisi
daryti gerus ir prasmingus darbus,
kurie suteiktų vidinės ramybės ir
prasmės. Įsitraukus į Šv. Pranciškaus
onkologijos centro savanorystę,
pamačiau, kiek yra tokių žmonių kaip
aš, koks didelis skaičius ligonių, ir kiek
daug jiems reikia pagalbos, paramos.
Norėjosi dalintis informacija, dalyvauti
renginiuose onkologiniams ligoniams
paremti. Norėjosi įtraukti ir draugus bei
artimuosius, kad skelbtų viltį ir prisidėtų
prie paramos. Nes tos paramos reikėjo
ir man, ir mano artimiesiems”, –
pasakoja Loreta.
Vėžio diagnozė smogė dukart
Vėžio liga netikėtai buvo nustatyta
Loretos šeimos nariams. Prieš penkerius
metus susirgo jos mylima sesuo.
Moteris pasakoja, jog dabar onkologinė
liga yra jos šeimos kasdienybės dalis.
Vėžys užklupo nelauktai ir netikėtai.
Jauna moteris, grįžusi iš kelionės,
užčiuopė guzą pilvo srityje. „Po tyrimų
paaiškėjo, kad tai labai agresyvus 4
stadijos vėžys. Gyvenimo prognozės
buvo iki 6 mėnesių. Buvo apėmusi
absoliuti panika, neigimas, skausmas,
pyktis, bejėgiškumas. Bet su sesers
pagalba pavyko greitai mobilizuotis
ir koncentruoti dėmesį į esminius
dalykus. Aukštyn kojomis apsivertė
visos vertybės, laiko samprata, laimė,
meilė. Išsigrynino visi jausmai. Vilties
nebuvo daug, bet stebuklo troškimas
buvo be galo didelis. Jėgų suteikė
tikėjimas ir viltis. Tačiau negana to,
prieš trejus metus kraujo liga buvo
diagnozuota ir mano tėčiui, kurio, deja,
jau nebėra. Susitaikymas ateina. Tai tik
laiko klausimas. O viltis lieka, viltis, kad
viskas bus gerai”, – onkologinės ligos
atėjimą į šeimą prisimena klaipėdietė.
Ieškant pagalbos sau, pavyko
ją suteikti ir kitiems
„Išaiškėjus sesers diagnozei, ieškojome
dvasinės paramos pas pranciškonų
vienuolius. Brolis Evaldas OFM
supažindino su nepaprastai stipria ir
dvasinga moterimi Aldona Kerpyte,
kuri yra Šv. Pranciškaus onkologijos
centro vadovė. Tada kaip tik buvo
pradėtos centro statybos. Su seserimi
tapome projektavimo savanorėmis.
Rasa (sesuo) buvo atsakinga už baldų
projektavimą (ji yra baldų dizainerė),
o aš tapau atsakinga už interjerą”, –
pirmuosius žingsnius Šv. Pranicškaus
onkologijos centre prisimena Loreta.
Moteris užsimena, kad šis centras
reikalingas visiems žmonėms: „šio
centro veikla svarbi ne tik Klaipėdos
rajono žmonėms, bet ir visos Lietuvos
žmonėms. Nes ištikus nelaimei, esi
pasimetęs, nebesupranti, nuo ko
pradėti ir kaip pabaigti. Dažniausiai
užplūsta neigiamos mintys, pradedi